Pirmiausiai tai ar mes suprantame žodį paauglystė?
Paauglystė – gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis.
Neseniai pagalvojau, kad kiekvienas paauglystę išgyvena skirtingai, tačiau tuo pačiu ir vienodai. Kiekvienas krečia išdaigas, linksminasi su draugais, atsikalbinėja tėvams, nei vienas be to neapsėjo ir nemanau, kad apseis.
Paauglystė toks metas, kai merginos nori dažytis, turėti vaikinus, būti populiarios, o vaikinai nori atrodyti ,,KIETI“ pradeda rūkyti, galbūt ir pradeda vartoti alkoholį, pradeda rūpėti merginos. Tada prasideda vakarėliai, apie kuriuos tėvai dažniausiai, net nežino.
Taigi klausimas, Kodėl paaugliai bijo pasakoti apie tai?
Ir beabėjo didžiausia klaida yra tėvų. Visi su tuo užaugo, su šėlionėm, vakarėliais, antrom pusėm. Bet vaikams neleidžiate. Žinoma, tai yra blogai, pavojinga, nesveika. Bet turime suprasti ir juos. Leisti jiems (proto ribose žinoma). Turime su jais kalbėtis.
Mamytės turi išmokinti merginas dažytis, kalbėtis su jomis apie vaikinus, apie drabužius, būti joms geriausios draugės pasakoti joms ir laukti atsako iš jų. Tėveliai turi daugiau praleisti laiko su savo berniukais išmokinti elementarių dalykų, tokių kaip pakeisti mašinos padangą ar lemputę. Tai pat su jais kalbėti, bendrauti, kartu pažaisti futbolą, krepšinį. Įkrėsti proto kaip elgtis su panele,kad jis užaugtų tikru džiantelmenu.
Tada atsiras pasitikėjimas ir iš vaikų jumis, kai jie pamatys, kad jūs juos suprantate, kad nepykstate, dėl klaidų kurios gal būt didelės, o gal visai ir mažos.
Prisiminkite rėkimu, mušimu ar draudimu niekada nepadėsite vaikui, tik dar labiau jį nuo savęs atitolinsit. 
Leiskite juos į vakarėlį (vis vien ras išeitį, kaip ten nusigauti), leiskite turėti vaikiną/merginą, leiskite jiems pabandyti surūkyti tą pirmą cigaretę.
Būkite jiems draugai, o ne priešai. :))
